Literatūra
- Tautosaka
- Antika
- Viduramžiai
- Renesansas
- Barokas
- Apšvieta
- Romantizmas ir realizmas
- Preromantizmo literatūra
- Aušra (Auszra)
- Baranauskas
- Basanavičius
- Biliūnas
- Daukantas
- Ivinskis
- Kraševskis
- Krėvė
- Kudirka
- Lazdynų Pelėda
- Lietuvių spauda ir jos kūrėjai
- Maironis
- Mickevičius
- Petkevičaitė-Bitė
- Pietaris
- Radvilaitė-Mostovska
- Rėza
- Romantinė kraštotyra: L. A. Jucevičius, V. Sirokomlė, A. H. Kirkoras
- Strazdas
- Vaižgantas
- Valančius
- Vienažindys
- Vienuolis
- Višinskis
- Vištelis-Lietuvis
- Žemaitė
- Baironas
- Balzakas
- Čechovas
- Dostojevskis
- Floberas
- Gogolis
- Kolridžas
- Kroicvaldas
- Lionrotas
- Mopasanas
- Pumpuras
- Puškinas
- Skotas
- Slovackis
- Stendalis
- Šileris
- Toro
- Vitmenas
- Vordsvortas
- XX amžiaus literatūra
- Šiuolaikinė literatūra
- Literatūrologija
Petkevičaitė-Bitė
Gabrielė Petkevičaitė-Bitė – viena iš pirmųjų ir ryškiausių besikuriančios lietuviškos visuomenės veikėjų, publicistė, lietuviškų laikraščių bendradarbė, rašytoja, pedagogė, filantropė. Bitės, kaip viešo asmens, ženklu yra tapusi jos fizinė negalia. Pirmasis rašytojos biografas Juozas Tumas-Vaižgantas, reikšdamas išskirtinę pagarbą rašytojai, susieja ją su šios moters neįgalumu: „aš žemai savo širdyje nusilenkiau tam luošam, menkasveikačiam darbo milžinui ir teigiamai Lietuvos pajėgai.“
Gabrielė Petkevičaitė gimė 1861 m. kovo 18 d. (senuoju stiliumi) Puziniškio dvarelyje Panevėžio apskrityje. Petkevičiai metrikose vadinami bajorais, tačiau Gabrielės močiutė Justina Janušytė buvo kilusi iš baudžiauninkų. Petkevičiai Puziniškio dvare apsigyveno 1835 m. Šeimos gyvenamasis namas buvo šiaudais dengtas trijų kambarių pastatas, mažai tesiskyręs nuo valstiečių trobų. Čia ir gimė būsimoji rašytoja. Gabrielės tėvas baigė medicinos studijas Kijevo universitete, kur įgijo ne tik gerą išsilavinimą, bet ir pajuto simpatijas paprastiems žmonėms. 1855 m. grįžęs į Puziniškį, Petkevičius ėmė verstis privačia gydytojo praktika, 1865 m. visa šeima persikėlė Joniškėlį. Vaižgantas mini, kad nuo mažumės vaikai buvo auklėjami pabrėžiant žmonių lygybės principą, jie skatinti itin gražiai elgtis su tarnais. Asmeniniu motinos pavyzdžiu vaikai buvo mokomi labdaros, gebėjimo pasidalyti su mažiau turinčiais. Dar vienas svarbus Gabrielės savivoką formavęs žmogus – Laurynas Ivinskis. Jis mokė ją lenkų kalbos, aritmetikos, geografijos ir Lietuvos istorijos. Netrukus po devintojo Gabrielės gimtadienio užsikrėtusi vidurių šiltine mirė motina – šeši vaikai liko našlaičiais.
1873 m. Gabrielė įstojo į privatų vokišką Mintaujos pensioną – Dorotėjos mergaičių mokyklą. Treji metai praleisti šioje mokykloje dėl čia klestinčio kieto režimo 12-metei Gabrielei buvo dvasinių ir fizinių traumų laikotarpis, tuo metu jai pradėjo krypti nugarkaulis. 1876 m. Petkevičaitė įstojo į Mintaujos aukštesniąją šv. Trejybės mergaičių mokyklą, kur išryškėjo ypatingi jos gabumai matematikai. 1878 m. Bitė išlaikė egzaminus namų mokytojos teisėms gauti. Kaip liudija jaunystės laikų dienoraštis, Bitė turėjo ambicijų tęsti mokslus aukštojoje mokykloje – studijuoti matematiką, tačiau tam pasipriešino tėvas.
Grįžusi į namus Bitė ėmė talkinti tėvui, pradėjo slapta mokyti Joniškėlio gyventojų dukteris. Petkevičių namai buvo erdvė, kur galėjo susitikti bajoriškoji ir valstiečių kultūros, jie buvo tapę apylinkės bajorų susibūrimo vieta. Į rengiamus pobūvius šeimininkai kvietėsi ir kaimo jaunimą. Kaip ir Šatrijos Ragana, Gabrielė Deltuvos dvare baigė bitininkystės ir sodininkystės kursus. Grįžusi užveisė 50 avilių bityną, gautas lėšas nusprendė skirti neturtingiems vaikams šelpti.
Į lietuvių tautinio atgimimo sūkurį Petkevičaitė įsitraukė veikiama lietuviškos spaudos – 1889 m. į jos rankas pateko pirmasis Varpo numeris. Šį lūžio momentą Bitė vėliau apibūdino kaip laiką, kuomet jai atsivėrė nauji gyvenimo ir veiklos horizontai. 1894 m. paskelbė vieną iš brandžiausių grožinių kūrinių – apysaką Vilkienė, tais pačiais metais įsteigė „Žiburėlio“ draugiją, tuo metu užsimezgė glaudūs ryšiai su Pernaravos dvarelio bajoraite Jadvyga Juškyte. Aktyvusis Bitės gyvenimo periodas prasidėjo 1898 m. „Žiburėlio“ stipendininkui Petrui Avižoniui atliekant praktiką Joniškėlio ligoninėje – jo kvietimu apsilankė Povilas Višinskis. Tą pačią vasarą Bitės lėšomis buvo surengta kelionė po Lietuvą. Daktaro vardinių proga rengti aktyviai tautiniame atgimime dalyvaujančiųjų susitikimai, kuriuose dalyvavo ir Antanas Smetona, Žemaitė, Sofija Pšibiliauskienė (Lazdynų Pelėda). Čia vyko ir ką tik parašytų literatūros kūrinių skaitymai bei aptarimai.
1899 m. Bitė buvo viena iš pirmojo lietuviško spektaklio Palangoje organizatorių bei jo režisierė. Abi su Juškyte jos padengė spektaklio rengimo išlaidas. Suvokdamos lietuviško liaudies teatro poreikius, Bitė su Žemaite ėmėsi kartu rašyti dramos kūrinius, pasirašė slapyvardžiu Dvi moteri. Jų komedija „Velnias spąstuose“ tapo viena iš dažniausiai Lietuvoje statytų pjesių.
Įsisukusi į tautinio atgimimo sūkurį Bitė ėmėsi rašyti publicistikos tekstus, nuo 1901-ųjų Varpe nuolat spausdinti jos „Pasikalbėjimai“. Aktyviai dalyvaudama slaptoje visuomeninėje ir kultūrinėje veikloje Bitė patyrė ir caro valdžios persekiojimus – jos namuose buvo daromos kratos, rašytojai paskirtas namų areštas.
Bitės įkurta, bajorių moterų remiama „Žiburėlio“ draugija veikė ir kaip lietuvių rašytojų sambūrį akumuliuojanti jėga. Jos tikslas – remti mokslo siekiančią jaunuomenę, visus, dirbančius lietuvių literatūrai svarbų darbą. Jos paramą yra gavęs Vincas Kudirka, Žemaitė, Jonas Biliūnas ir kt. Dauguma stipendininkų buvo kviečiami pavasaroti, pailsėti Bitės namuose. Turintys didžiulę biblioteką Petkevičių namai buvo ne vieno rašytojo „mokykla“.
1900–1905 m. Bitė sukūrė didžiąją dalį savo smulkiosios prozos: „Nebe pirmas“, „Iš gyvenimo verpetų“, „Homo sapiens“, „Dievui atkišus“. Tik užgimę Bitės kūriniai buvo vertinami jos pačios suburto „kritikų“ būrelio. 1905 m. pasirodė Krislų rinkinys. Bitė taip pat rinko ir publikavo etnografinę medžiagą – daugiausia domėjosi liaudies medicina.
1905 m. Bitė dalyvavo Didžiajame Vilniaus seime. Teigiama, kad nors į seimo darbą ji aktyviai neįsitraukė, tačiau turėjo įtakos jo deklaruotam moterų politinio lygiateisiškumo principui.
1906 m. Žemaitei apsigyvenus Puziniškyje abi moterys kartu skaitė, lankė dailės parodas, dalyvavo Kudirkos minėjimo vakare. 1907 m. abi buvo aktyvios pirmojo moterų suvažiavimo Kaune dalyvės. Bitei teko garbė atidaryti šį suvažiavimą. 1908 m. Bitė su Žemaite buvo išrinktos Lietuvos moterų atstovėmis į visos Rusijos moterų suvažiavimą.
1909 m. mirus rašytojos tėvui, dvarelis atiteko broliui Leonui, ir Bitė išvyko gyventi į Vilnių. Aktyviai domėdamasi literatūriniu gyvenimu, pati tuo metu grįžo prie kūrybos: parašė „Žvaigždžių takais“, „Beždžionaitė“, „Mokslas“ ir kt.
Prasidėjęs Pirmasis pasaulinis karas užklupo Bitę sugrįžusią pailsėti į tėviškę, 1915 m. kraštą okupavus kaizerinės Vokietijos kariuomenei ji ėmėsi gydyti apylinkės žmones, įsteigė švietimo kursus suaugusiems. Didžiausias šio laikotarpio rašytojos kūrybinis palikimas – Karo meto dienoraštis, vienas ryškiausių žanro pavyzdžių lietuvių literatūroje.
1919 m. vasarą rašytoja kartu su globotiniais atvyko į Panevėžį ir pradėjo dirbti Panevėžio valstybinėje gimnazijoje. Čia ji dėstė lietuvių, vokiečių kalbas, Lietuvos ir visuotinę istoriją, pasaulinės literatūros istoriją. Buvę jos mokiniai kaip vieną ryškiausių įvykių išsaugojo atmintyje Bitės organizuotas ekskursijas po Lietuvą.
1920 m. Bitė buvo išrinkta į Steigiamąjį Lietuvos seimą, priklausė socialistų liaudininkų demokratų frakcijai. Jai teko garbė atidaryti seimą. Tais pačiais metais dalyvavo Ženevoje vykusiame tarptautiniame moterų kongrese.
1927 m. jau visam laikui apsistojo Panevėžyje ir gyveno iš Lietuvos seimo paskirtos pensijos bei remiama kitų kultūros žmonių. Gyvenimo pabaigoje Bitės parašyti atsiminimai apie svarbiausius tautinio atgimimo asmenis, taip pat didžiausios apimties jos prozos veikalas – dviejų dalių romanas Ad Astra.
1943 m. birželio 14 d. rašytoja mirė. Palaidota Panevėžio kapinėse.
Bitė priklausė demokratinės pakraipos inteligentų sparnui, pasirinkusiam žmonių savimonę ugdyti kultūros plėtra, švietimu. 1902 m. dalyvavo Dabikinės dvare vykusiame varpininkų suvažiavime, kurio metu buvo įsteigta Lietuvos demokratų partija. Jos parašas yra steigiamojo partijos susirinkimo protokole. Pabrėžiamas Bitės indėlis formuojant tolerantišką partijos laikyseną kitų tautų, kitos politinės orientacijos, įvairių socialinių sluoksnių atžvilgiu. Bajoriška aplinka suformavo pamatinę rašytojos pagarbą asmens autonomijai, ja remiasi ir tolerancija pasaulėžiūrų įvairovei. Bitės laikysena, kai siekiama derinti skirtingos kilmės, tautybės asmenų interesus, aiškintinas prisidėjimas prie masonų veiklos 1920 m., kai Kaune buvo atkurta masonų ložė „Lietuvos Didieji Rytai“.
Bitės veikla nuo pat pradžios išsiskyrė ypatingu dėmesiu moterų švietimui, jų pilietinio sąmoningumo ugdymui. Žvelgiant į jos veiklos visumą – nuo pirmos nelegalios mokyklos mergaitėms iki kandidatavimo į prezidento postą 1926 m. – akivaizdus veiklos nuoseklumas ir kryptingumas. Amžininkų atsiminimuose pabrėžiama, kad Bitės laikysena išsiskiria žodžių ir darbų sutapimu – ji visuomet buvo pasiryžusi įgyvendinti tai, ką skelbia.
Apysakoje Vilkienė galime atpažinti svarbiausius Bitės tekstų meninės tikrovės kūrimo principus. Kūrinio dėmesio centre – valstietė moteris. Pasakojama apie nelaimės ištiktą šeimą – vyrui nuskendus jūroje, moteris lieka viena su pulku vaikų. Nelaimingas atsitikimas yra tos pakitusios aplinkybės, į kurias pakliuvusi jauna moteris išbandoma. Pasirinktas žmogaus vaizdavimo principas – kai stebima, kaip kinta asmens savivoka, jo elgesys, keičiantis gyvenimo sąlygoms, – atitinka realistinės literatūros žmogaus vaizdavimo principus. Šeimos padėtis po vyro žūties radikaliai keičiasi, gražiai tvarkytas, gana pasiturimas gyvenimas sugriūva. Pasakotojai svarbu parodyti, kaip galima išgyventi net ir pačius didžiausius sukrėtimus, – motina, prisiimdama visišką atsakomybę dėl vaikų, įgauna antžmogiškos jėgos, padedančios ištverti. Šiame kūrinyje pagrindžiami ir pačios Bitės kultūrinės laikysenos principai: altruizmas, pasiaukojimas dėl kitų, tarpasmeninis solidarumas. Vilkienė sunkiausiomis gyvenimo akimirkomis sulaukia pagalbos iš skurdžiausiai gyvenančių. Kūrinio logika nėra visiškai deterministinė – rodoma, kad asmuo net ir ribinėse situacijose gali rinktis. Pirmuoju kūriniu Bitė užbrėžė ir savo gyvenimo trajektoriją – nesukūrusiai šeimos, jai teko rūpintis brolio Vladislavo našlaičiais vaikais, savo noru ėmėsi globoti našlaitį Antaną Kasperavičių, itin gabų vaiką Bernardą Bučą. Jos veiklos ir gyvenimo pasirinkimų motyvacija buvo pagrįsta tomis pačiomis vertybėmis, kurias deklaravo ir pirmasis grožinės kūrybos tekstas – gyventi dėl kitų.
Ramunė Bleizgienė